(Pagal Artūro Blocjo „Pilnąjį Merfio dėsnių rinkinį, pabaigtąją kolekciją“)

Įžanga

2009-aisiais sukanka 60 metų, kai pirmą kartą nuskambėjo pirmasis Merfio dėsnis! Paradoksas, tačiau šiame dėsnyje slypinti idėja buvo atskleista jau prieš daugelį amžių. Anži – Mano miesto vyskupas – dar 1512 m. savo traktate rašė: Apetitas atsiranda bevalgant.

Škotų poetas Robertas Bernsas 1786 m. rašė: Geriausi žmonių ir pelių planai dažniausiai baigiasi liūdnai.

O Viktorijos epochos rašytojas ir satyrikas Džeimsas Peinas dar 1884 m. aprašė vieno iš geriausiai žinomų gerokai vėliau suformuluotų Merfio dėsnių pasireiškimą: Dar nebuvau matęs sumuštinio, o ypač ilgo ir plataus, kuris nukristų ant nešvarių grindų neužtepta sviestu puse žemyn. 

Šiuolaikinė apibendrinta Merfio dėsnių versija skamba taip: Jei yra du ar daugiau būdų kažką padaryti, ir vienas jų veda į katastrofą, tai kas nors jį ir pasirinks.

Čia buvo pacituotas saugaus dizaino principas – „dizainas nevykėliams“. Paprastai, tai pateikiama ne tokiais vaizdingais pavyzdžiais. Pavyzdžiui, jūs niekada negaminsite simetriško kamščio su užrašu „užkimšti šia puse“. Jei bus svarbu, kuria puse užkimšti, geriau pagaminti nesimetrišką kamštį. 

Išleidęs savo pirmąją Merfio dėsnių knygelę, Artūras Blochas gavo laišką iš pietų Kalifornijoje gyvenančio pono Dž. Nikolso, kuriame jis aprašė kaip gimė posakis „Merfio dėsnis“. Pasak jo 1949 m., Edvardso karinių oro pajėgų bazėje Kalifornijoje buvo tiriamos lėktuvų avarijų priežastys ir tai, kaip staigus stabdymas veikia pilotą (USA F project MX981). Tarnavęs bazėje kapitonas Edvardas A. Merfis (Murphy), vertindamas vienos laboratorijos technikų darbą, liūdnai tvirtino, kad jei galima kažką padaryti neteisingai, tai tie technikai būtinai taip ir padarys. 

Tyrimams buvo naudojamo specialiai sukonstruotos rogės su reaktyviniu varikliu. Į jas sodindavo savanorį, prie kurio įvairių kūno vietų buvo pritvirtinti 16 jutiklių. Rogės įsibėgėdavo iki didžiulio greičio ir būdavo staigiai sustabdomos. Edvardas Merfis ir jo bendradarbiai stebėjosi, kaip, laboratorijoje kruopščiai testuota aparatūra, neregistruoja duomenis bandymų metu. Būdamas pedantišku žmogumi, Edvardas Merfis kruopščiai patikrino visus prietaisus ir pamatė, kad VISI JUTIKLIAI BUVO PRIJUNGTI NETEISINGAI! 

Laiško autorius Dž. Nikolsonas, tada dirbęs to projekto vadovu, ir pavadino tuos pastovius gedimus Merfio dėsniu. Vienoje iš spaudos konferencijų šis karinių oro pajėgų pulkininkas pareiškė, kad viskas, kas pasiekta užtikrinant skrydžių saugumą, yra Merfio dėsnio įveikimo rezultatas. Taip šis posakis pateko į spaudą. Per kelis mėnesius šis „dėsnis“ buvo plačiai naudojamas reklamoje ir taip įsitivirtino vartosenoje. Pats Edvardas Merfis, laikęs šį dėsnį tik lengvabūdiška profanacija, likimo ironijos dėka pats tapo šio dėsnio auka.

Apibendrintoji arba „liaudies“ Merfio dėsnio versija (pilnas pavadinimas – „Fineiglo negatyviosios dinamikos dėsnis“) skamba taip: Jei kas nors gali nepasisekti, būtinai nepasiseks. Šią frazę išpopuliarino rašytojas Laris Nivenas savo keliose istorijose vaizduodamas neištirtą asteroidų mineralų kultūrą. 

Nuo neatmenamų laikų žmonija bandė rasti paprastą ir fundamentalų žmonijos egzistencijos paaiškinimą. O kas, jei vietoje įvairių teologinių ir filosofinių teorijų „statinių“ pasaulį bandysime suvokti pagal dėsnius, kurių pagrindinės idėjos autorystė priskiriama Edvardui Merfiui?

Nežiūrint savo paprastumo, Merfio dėsniai – paslaptingi ir bauginantys. Jie gąsdina tuo, kad jų veikimo pasekmės persmelkia mūsų gyvenimą išilgai ir skersai. Jie nepaaiškina, „kodėl reikalai visada blogėja“ – jie konstatuoja šį faktą, ir su jais jau nebegalima ginčytis. Mažai kam kyla noras polemizuoti dėl neginčytinų dalykų tiksliųjų mokslų sferoje. Du ir du obuoliai – visada keturi. Jie prieš akis ir juos galima suskaičiuoti (mintyse arba ant pirštų). Kiekvienas obuolys, veikiamas žemės traukos jėgos, krenta žinomu dar iš mokyklos laikų pagreičiu. Tas pats pagreitis yra ir tada, kai neatsargiam krovėjui iš rankų ant šaligatvio iškrenta dėžė su krištolo taurėmis. Kokioms jėgomis veikiant dėžė nukrito, paaiškino Niutonas. O kodėl nukrito būtent ta dėžė, o visas jos turinys dar ir sudužo, atskleidė Merfis.

Jei jums dabar sekasi, viską gaunate labai lengvai, jei jūs ir pats suprantate, kad reikia stabtelti ir truputį išsiblaivyti nuo sėkmės svaigulio – prisiminkite Merfio dėsnius, ir prablaivėjimas garantuotas. Jei jūs gavote guzų, jei bėdos puola iš visų pusių, jei gyvenimas nenusisekė – prisiminkite Merfio dėsnius, ir jums taps aišku, kad galėjo būti žymiai blogiau.

1999-aisiais, minint Merfio dėsnių 50-metį, Artūras Blochas išleido „Pilnąjį Merfio dėsnių rinkinį, pabaigtąją kolekciją“. Tačiau galite būti ramūs, – Merfio dėsniai plečiasi, kaip plečiasi ir mūsų Visata. Taigi, jei yra vardan ko stengtis, tai ne nuodėmė ir persistengti!

Atgal