„Versus“ žurnalas, Redaktoriaus nuomonė, 2008 m. balandis

 

Šį kartą pakalbėkime apie žmonių grupę, kurios kai  kurie atstovai juokauja: „Mes dar įrodysim, kad Dievas yra”. Kas vienija tokius labai skirtingus žmones — Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, Telšių vyskupą Joną Borutą SJ, ES užsienio ir saugumo politikos vadovą Javierą Solanq, VSD direktorių Povilą Malakauską, aktorių Regimantą Adomaitį, politiką Andrių Kubilių? Visi jie yra fizikai.

Pavasaris — tinkama proga pakalbėti apie fizikus. Bet ne metų laikas ar artėjanti Fizikų diena nulėmė šią temą. Bent kiek atidžiau pasidomėjus fiziko išsilavinimą turinčių žmonių karjeromis, veikla, kyla įvairių minčių apie šios grupės atstovų vertybes, gebėjimus, visuomeninį aktyvumą. Tačiau turbūt įdomiausia suvokti priežastis: kodėl fizikai, o ne, pavyzdžiui, filologai, medikai?

Kad orientyrai būtų aiškesni, apžvelkime fizikų „paplitimo arealą” Lietuvos versle, politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Nevardysiu iškilių mokslininkų, dirbančių universitetuose, institutuose ir laboratorijose Lietuvoje bei užsienyje, o paminėsiu tik grupelę tų, kurie dirba „ne pagal specialybę”. Tai nėra baigtinis sąrašas, o tik būrys gerai žinomų asmenybių. Versle tai – Aurelijus Racevičius, „MG Baltic” vykdomasis direktorius, anksčiau vadovavęs Interpolo Lietuvos skyriui, „Narbutas ir Ko”generalinis direktorius Petras Narbutas, „BBH Baltic” prezidentas Tomas Kučinskas, „Kalnapilio-Tauro grupės“ generalinis direktorius Valdas Tekorius, „Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis, AB „Hanner” vadovo pavaduotojas Darius Montvila, „Alma littera” generalinis direktorius Arvydas Andrijauskas, „IBM Lietuva” generalinis direktorius Rimantas Vaitkus, „Blue Bridge” generalinis direktorius Zbignevas Gulbinovičius ir, suprantama, daug kitų IT bendrovių vadovų. Politikos arenoje dažnai matome Andrių Kubilių, Jurgį Razmą, Vytautą Galvoną, europarlamentarą Aloyzą Sakalą, VRK vadovą Zenoną Vaigauską, dabar vėl į įvykių sūkurį neriantį buvusį premjerą Aleksandrą Abišalą. Tarp specialiųjų Tarnybų vadovų – VSD direktorius Povilas Malakauskas, jo pavaduotojas Alvydas Kunigėlis, VAD direktoriaus pavaduotojas Vitas Saldžiūnas, įtakingi VRM ir KAM darbuotojai. Diplomatai – teorinės fizikos magistras, užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, ambasadorius Azerbaidžano Respublikoje Kęstutis Kudzmanas. Kino pasaulio fizikai – Regimantas Adomaitis, Edmundas Zubavičius, Audrius Juzėnas, rašytojai — Ričardas Gavelis, Vytautas Rubavičius, o dar vienas fizikas, atrodo, ką tik baigė rašyti erotinį romaną. Menininkų kalvės – Vilniaus dailės akademijos strateginės raidos prorektorius Saulius Vengris – taip pat fizikas.

Jau vien šis sąrašas tikrai įspūdingas ir turbūt vargu ar berastume kito išsilavinimo žmonių grupę, esančią tokiose aukštose pozicijose. Ieškodami, protingai kalbant, priežastingumo ryšių, turbūt turėtume pripažinti, kad fiziko bakalauro ar magistro diplomas pats savaime dar nieko negarantuoja ir jis nėra anksčiau išvardytų puikių karjerų visraktis. Taigi esama kažkokių kitų, plika akimi nematomų priežasčių.

Pažvelkime į tai, vaizdžiai tariant, nuo Adomo ir Ievos: fizika yra gamtos mokslas, tiriantis visas materijos formas, nuo submikroskopinių dalelių, iš kurių sudarytos visos įprastos medžiagos (dalelių fizika), iki visos materialios visatos elgesio (kosmologija). Taigi plačiąja prasme jie visur ieško bendrų dėsningumų ir viską dėlioja griežtos logikos ir technokratijos pagrindu. Gal todėl nemažai iš jų yra taip priešiškai nusistatę prieš tautinės mokyklos koncepciją – tikybos ir etikos dalykų dėstoma daug, o šalies kultūrinis lygis nekyla. Prie tų nematomų būdo savybių galima priskirti ir tokią: kadangi fizika yra visiškai aiškus gamtos mokslas, jų niekas nestebina, net ir didžiausiu paradoksu laikytas dalykas, jeigu tai įrodoma ar atrandamas koks nors dėsningumas. Be to, šis mįslingas mokslas, kurio tyrimų objektai pašaliniams dažnai sunkiai suvokiami – pavyzdžiui, galaktikų sukimosi problema, visatos plėtimasis, tamsioji energija – labai lavina mąstymą. Tuo turbūt iš dalies galima pagrįsti ir fizikų teiginį, kad jie niekada nenusišneka. Tačiau čia vis dėlto padaryčiau išimtį kai kuriems fizikams – politikams. Kita vertus, VU Fizikos fakultetas – vienintelė tikroji šių specialistų kalvė, priešingai nei kitos, niekada nebuvo prastai besimokiusių moksleivių užutekis. O štai pastaraisiais metais matome išties unikalią situaciją: konkursas nėra didelis, tačiau pirmųjų kviečiamųjų studijuoti balai – čempioniški.

Visuomenei plačiau matoma fizikų savybė – pasididžiavimas savo profesija ir organizuotumas. FIDI – pramoginė išraiška. Beje, ir čia esama įdomybės. Šiemet bus surengta 40-oji Fizikų diena, bet rimtieji fizikai šios lyg ir jubiliejinės datos nesureikšmina. Tikroji šventė — kitąmet, kai bus minima 41-oji, nes 41 yra pirminis skaičius, o šie fizikams yra šventi. Beje, pirminis skaičius yra bet kuris natūralusis skaičius, didesnis nei 1, kuris dalijasi tik iš savęs ir vieneto. Vienetas nelaikomas nei pirminiu skaičiumi, nei sudėtiniu, o didžiausias žinomas pirminis skaičius yra 232583657 - 1.

Pašaliečiams įdomiau yra tai, kad nemaža grupė fizikų nuolat bendrauja neoficialiai, reguliariai susitinka ir aptaria įvairiausias aktualijas. Įvairių žmonių būrimasis pagal išsilavinimą ar specialybę – pagirtinas dalykas. (Štai Londone yra restoranas, kuriame gali lankytis arba savo svečius atsivesti tik Oksfordo absolventai.) Tokių aktyvių narių yra apie 300 ir juokaujama, kad surinkti minimalų narių skaičių partijai įsteigti būtų vieni juokai. Tačiau ši grupė – ne masonų ložė ir ne partija. „Andriaus Kubiliaus lankstinukų tikrai nenešiojame”, – juokiasi vienas iš jų. Nors visi labai skirtingi, tai yra laisvų, išsilavinusių žmonių sambūris. Ir todėl ten niekuomet neiškyla lyderystės problemų, kurios kaipmat atsiranda kitose neoficialiose grupėse. Kaip tik tokioje terpėje gali gimti ir vykti laisva ir argumentais pagrįsta diskusija.

Čia prisiminiau per LTV matytą Leonido Donskio ir Valdo Adamkaus pokalbį. Filosofas, priminęs prezidentui gerus „Santaros-Šviesos” laikus, klausė, kodėl šių dienų Lietuvoje, ypač politikos arenoje, nevyksta tokios diskusijos. Adamkus nepateikė konkretaus atsakymo, o jis plevena kad ir neoficialiuose fizikų sambūriuose: tikra ir laisva diskusija gali kilti tik tarp laisvų žmonių, o mūsų politikos erdvėje idėjų lygmeniu nediskutuojama, nes tikrai laisvų žmonių ten beveik nėra, jie visi turi viešų, o daugiausia – slaptų įsipareigojimų, turi atstovauti kažkieno interesams arba „atidirbti” už suteiktas paslaugas ar finansinę paramą. Ir kuo daugiau įvairių laisvų žmonių grupių – nesvarbu, kokiu pagrindu jos organizuosis – profesiniu, išsilavinimo ar bet kokiu kitokiu – rasis Lietuvoje, tuo visuomenei bus geriau.

Vidas Rachlevičius

P. S. Jeigu įdomu, kuo dabar užsiima fizikai, „Google” paieškos sistemoje įveskite žodžius „didysis hadronų kolaideris” ir sužinosite, kad eksperimentas Europos branduolinių tyrimų centre (CERN) gali baigtis pirmosios pasaulyje laiko mašinos sukūrimu. Rimtai.

 

Ši informacija interneto svetainėje www.olimpas.lt skelbiama nuo 2008 04 21.