„Science“: mokslą maitinę dešimtmečio atradimai

Apie didžiausius žmonijos ateityje laukiančius iššūkius prieš pasitinkant naujuosius metus kalbuosi su vienu žymiausių Lietuvos mokslininkų, profesoriumi, Vilniaus universiteto grupių „CERN“ programų vadovu Juozu Vaitkumi.

„Naujų medžiagų atsiradimas kelia rimtą grėsmę. Pavyzdžiui, nėra įvertinta kai kurių nano darinių rizika. Ypač tų, kurie gali patekti į žmogaus kūną per odą. Atliekami tyrimai pakitimų dar nerodo, bet nereiškia, kad vėliau tai nebus vėžio priežastis. Naujos medžiagos gali daryti poveikį kitiems organizmas, o jie – žmogui“, – kalba profesorius.

Gyvybės pradėjimas mėgintuvėlyje – paslauga žmonėms, kurie kartais dėl savo netinkamo gyvenimo būdo neturi galimybės susilaukti vaikų.

Tačiau dabar grėsmę kelia sintetinė biologija. Mokslininkai skelbia, kad jiems pavyko nemažai nuveikti kuriant vyrišką ir moterišką pradą iš vienos ląstelės. Vadinasi, ateityje gyvybei sukurti gali nereikėti vyro ir moters. Reikėtų pagalvoti apie mokslininkų etiką. Kodėl mes turime mokėti už šių žmonių gydymą ateityje? Jie turės daug genetinių sutrikimų, daugiau nei palikuonis, kurio susilaukia giminės.

Ar toli pažengė dirbtinio intelekto tyrimai? Ką manote apie paniką, kylančią dėl žmogų bandančių pakeisti humanoidų?

Kurti įvairias mašinas – normalu. Kurti į save panašias mašinas – psichologinis klausimas. Vaikai irgi mėgsta mašinas, su žmogaus veidu. Kol kas humanoidai nėra taip pažengę, kaip matome filmuose. Ir dirbtinio intelekto srityje yra nuveikta ne tiek jau daug. Rimta problema kiltų tada, jei atsirastų gyvybės forma, kuri galėtų pati save reprodukuoti. Tačiau filmai, kuriuose kuriamos laiko mašinos, kad būtų galima nukeliauti ir „išjungti“ kokį nors mokslininką, dėl kurio nebeįmanoma gyventi planetoje – visai realūs.

Naujienos apie mokslinius laimėjimus skelbiamos taip dažnai, kad kartais kyla rimtų abejonių, kad ne vienu atveju tiesiog pučiamas burbulas...

Sukurti angliniai vamzdeliai, kuriais būtų galima paleisti robotą iki palydovo. Jis ten nukeliautų, bet jo kelionė praktiškai gali būti per ilga. Tačiau viešai galima apie tai daug ir garsiai kalbėti, nors nuskristi ir suremontuoti palydovą yra paprasčiau. Kalbama ir apie mašinytę, kuri gali važinėti po žmogaus kraujagysles ir jas remontuoti. Tačiau suremontuoti visas kraujagysles gali užtrukti 120 metų. Kad hadronų greitintuvas gali sukurti juodąją skylę, kuri mus praris – dar vienas triukas. Žemę nuolat atakuoja dalelės, kurios turi milijardą kartų didesnę energiją, nei sukūrė žmogus iš Ženevos. Žemė nežinia kiek kartų turėjo būti praryta. Hipotezė sujaudino visuomenę, bet neturėjo tam jokio pagrindo.

Ar galima tikėti apokaliptinėmis idėjomis, kad gamta ant mūsų pyksta?

Gamta pyko visais laikais. Labai palanku galvoti, kad jau nieko negalime padaryti. Visais laikais buvo galingų ugnikalnių įsiveržimų, net ir tokių, kurių pelenai nuklojo visą JAV teritoriją. Išsiveržus ugnikalniui Islandijoje tokio pavojaus, koks buvo skelbiamas – nebuvo. Neskristi buvo tiesiog pigiau, oro kompanijos žinojo, kad joms nuostoliai bus kompensuoti. Pelenų debesis buvo 8 kilometrų aukštyje, kodėl nebuvo galima skristi pakilus į 6 kilometrų? Skristi tokiame aukštyje reikėjo daugiau išlaidų ir pinigų.

Kas mūsų laukia, jei nenustosime šiukšlinti?

Laukia gyvenimas šiukšlyne. Dabar Vilnelės tvarkymas ir padangų traukimas pavasarį iš jos pakrantės – tik entuziastų reikalas. Reikia žymiai griežtesnės tvarkos. Tačiau viskas prasideda nuo auklėjimo. Mums turėjo įtakos ir Vakarai. Ten išmesti šiukšlę reiškė kitam sukurti darbo vietą.

Kokia padėtis Lietuvoje dėl besikaupiančių šiukšlių?

Ypač bloga. Tie kvapnieji sąvartynai nieko neduoda: reikėtų deginti. Pinigai leidžiami į orą ir dar kenkiama sveikatai.
Kiekvienas taškas, kuriame yra šiukšlių, – ekologinė katastrofa. Vilniui buvo siūloma įrengti išsiskiriančių dujų surinkimo terminalų ir panaudoti dujas. Vilniaus miesto valdžia šiuos projektus gesino 20 metų. Dabar jau per vėlai susigriebta, ieškome revoliucinių būdų, kai jau reikia spręsti iš anksto numatytą problemą.

Mano senelis ir jo kartos žmonės stengiasi nešiukšlinti. Berods tam sudarytos sąlygos.

Anksčiau jei kaime prie namo stovėjo šluota – visiems buvo aišku, kad namuose nieko nėra. Nė minties nebuvo lįsti vidun. Jei norėjai vyšnių, turėjai paprašyti ir tau duos, bet jei neprašęs imsi – galėjo šunimis užpjudyti. Mūsų kartą užaugo laikydamasi tokių taisyklių. Supratome, kad visur reikia daryti tai, ką leidžiama, o ne tai – ką norisi daryti. Dabar visuomenėje turi būti kuriama tokia tvarka, kad nebūtų naudinga išmesti daiktų, o visi norėtų juos perdirbti. Pavyzdžiui, atiduodi padangas ir gali pirkti naujas. Atneši 3 plastikinius butelius ir gali nusipirkti naują.

Ar yra šalių, kuriose žmonės suvokia šiukšlių žalą?

Prisimenu, švedui Lietuvoje baigėsi fotoaparato elementai. Jis nerado, kur senuosius išmesti, tai parsivežė atgal į Švediją ir ten išmetė į atitinkamą sąvartyną, kur jos bus perdirbtos.

Meksikos įlankos įvykis, Černobylio įvykiai rodo negailestingą žmogaus poveikį supančiai aplinkai. Visi žino, jog gręžiniai reikalauja didelių apsaugos priemonių. Jos turi būti didesnės, nei jų gali prireikti. Meksikos įlanką užteršusios naftos platformos gruntas buvo per menkai ištirtas. Tai ir sukėlė katastrofą.

Kaip tvarkėsi kitos šalys?

Kai buvau Lietuvos – Švedijos draugijos pirmininku, palaikėme gerus santykius su šia šalimi. Dar 1989 metais buvo siūloma Vilniaus miesto valdžiai imtis priemonių. Švedai racionalūs žmonės – jie saugo Baltijos jūrą ir vienas iš būdų – tvarkyti šiukšlynus. Švedai siūlė paramą iš visuomeninių fondų ir siūlė įrengti modernius sąvartynus. Ir Vilniaus, ir Stokholmo valdžios atstovai vyko vieni pas kitus. Bet viskas nugulė lentynose. Keičiantis valdžioms ir dokumentai dingo.

Kitos šalys įsirengė modernius sąvartynus, nes suprato jų naudą miestui. Šios šalys supranta atsakomybės kainą.

Lietuvoje mažai kas už ką nori jaustis atsakingu. Pavyzdžiui, duobėtą asfaltą kelio remonto įmonės dengia puriu asfalto lopu. Jis netinka šalims, kuriose būna pašalas. Bet biznio planas aiškus – toje vietoje kitais metais vėl reikės remontuoti. Taip pat ir su Palangos tiltu. Po rekonstrukcijos apėjau ir pamačiau, kad turėklai tvirtinti iš viršaus, o ne iš šono, kaip buvo anksčiau. Tiltą bangos ardo iš apačios, vadinasi, taip sukaltus turėklus ir vėl greit teks remontuoti.

Kokie dar pavojai mūsų laukia?

Globaliame kontekste branduolinei energetikai reiškiame per daug pretenzijų. Tačiau per mažai skiriame dėmesio elementui, nuo kurio priklauso mūsų gyvybė – deguoniui. Didžioji energetikos dalis šiuo metu naikina deguonį. Daugelis mokslininkų tvirtina, jog deguonies atsargos mažėja. Pastebima, kad nyksta vandenyje ištirpęs deguonis, todėl žuvys keičia gyvenimo vietas.

Verslininkai turėtų į tai atsižvelgti. Tačiau tai pernelyg žeidžia nafta prekiaujančius verslininkus. Reiktų imtis natūralaus urano deginimo.

Lietuvoje viešai deklaruojamas tikslas naujausiomis technologijomis pralenkti Daniją. Ar tiesų galime tapti Baltijos jūros regiono paslaugų ir aptarnavimo centru?

Tai kol kas tik skambūs žodžiai, realiai nėra niekas daroma. Esame tokioje būklėje, kokioje buvome prieš 20 metų. Nėra kuriama nieko, kas realiai skatintų inovacijas.

Konkrečiu pavyzdžiu laikau viešuosius pirkimus. Bet kokio pirkinio kaina išauga dešimteriopai man kaip mokslininkui nei tą daiktą pirkčiau kaip paprastas žmogus. Dalyvauja procese daugybė žmonių. Tokio dalyko bent jau Europoje tikrai nėra. Mums laisvai galėtų padėti buvę studentai, kurie dirba įvairiose įmonėse, bet per viešųjų pirkimų įstatymą, deja, negali.

Mano kartos mokslininkai jau nueina nuo aktyvios veiklos. To ką mes padarėme – nereikia. O naujovių kūrimui sąlygų taip pat nėra.

Kalbame apie aukščiausius mokslinius pasiekimus, bet kodėl toks modernus pasaulis ėmė ir sustojo vos tik pradėjo snigti?

Žmonės nesuvokia klimato kaitos poveikio. Dėl pasaulinio atšilimo bus ir temperatūrų kontrastai daug didesni. Žiemos bus šaltesnės, iškris sniego ten, kur šilta. Vadinasi, žmonės jau turi pradėti ruoštis. Amerikiečiai, turi sužinoti, kas yra žieminės padangos. Blogai tai, kad nėra visa apimančios analizės, kas ką daro ir kiek tai kainuoja.

Pavyzdžiui, ar pakanka akcizo už gydymą, kurį rūkantysis moka pirkdamas cigaretes. Taip pat turėtų būti apmokestinamas ir tas, kuris teršia aplinką ir parduoda plastmasinius butelius.

Ką manote apie futuristines nano teorijas? Apie nano rūkus, sienas ir namus iš tokių rūkų, ilgesnį žmogaus nekvėpavimo laikotarpį?

Manoma, kad reikia kurti tai, ko mums iš tiesų reikia. Anksčiau irgi buvo teigiama, kad gyvensime lokaliose erdvėse, kur bus sukurtas komfortas – kaip didelėje, šiltoje verandoje. Bet kol kas žmonėms reikia sienų, namų.

Ar tiesa, jog tiek daug pasiekę šioje srityje, mokslininkai taip ir nesukūrė klonuoto žmogaus?

Daugelis valstybių priėmė atitinkamus sprendimus, kad toks žmogus sukurtas nebūtų ir embrionų klonuoti neleido. Dabar jau diskutuojama dėl kamieninių ląstelių. Tai, ką galima su jomis padaryti, yra labai pažangu. Tačiau mokslas kalba apie tai, kas yra žmogaus gyvenimas ir mirtis, kaip galima pratęsti gyvybės egzistavimą. Primityviems gyvūnams gyvenimo trukmė gali būti prailginta kelis kartus. Bet jau vyksta eksperimentai su šunims ir arkliais. Sakoma, kad su žmonėmis dar ne. Tačiau galima suabejoti, nes laukia visa eilė savanorių.

Vis dėlto reikėtų suabejoti ir ar tai bandymas pratęsti jaunystę, ar prailginti vaikystę. Kokia prasmė prailginti fizinį žmogaus amžių, jei jis nebus darbingas?

Tai mes dabar gyvename optimalų laiko tarpą?

Neaišku, kas yra optimalus. Jei pažiūrėtume į praeities įžymybių gyvenimą, pavaikščiotume po jų kapus, pamatytume, kad tarp 35 – 45 gyvenimo metų sukūrė tai, kuo remiasi dabartinės muzikos, poezijos, technikos sritys. Dabar tokio amžiaus žmogaus nuopelnai įvardijami kaip jauno. Kita vertus reikia sukurti vis sudėtingesnius objektus, tam reikia daugiau žinių įgyti. Vadinasi, ir ilgiau gyventi.